Pagrindinis meniu
Grįžti

 

Liuteronų diakoniškos tradicijos tąsa šiandien 

 

Evaldas Švageris

 

Dievo pagalba, kurią Jis dovanoja žmonėms, yra pagrindas visų krikščionių troškimui padėti savo artimui. Visi žinome Kristaus pasakojimą gailestingąjį samarietį, kurio pagrindinė mintis jau yra tapusi diakoniškos dvasios simboliu. Naujajame Testamente yra sakoma, kad diakonija yra Dievo Dvasios dovana (Rom. 12,7), todėl būtina nepamiršti, kad rūpinimasis savo artimu, dalinimasis jo rūpesčiais ir dvasinėmis problemos yra Kristaus rodomas kelias į mūsų vidinį susitelkimą, tarpusavio supratimą, Dievo meilės pajautimą. Mus visus jungianti Dievo meilė yra pagrindas diakoniškam darbui.

„Diakonijos tradicija Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčioje siekia 1904 m. Kristupas Lokys ir Vilius Gaigalaitis buvo pirmieji ėmęsi kurti diakoniškos veiklos principu grindžiamas organizacijas Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausioji iš jų –„Sandora“, gyvavusi 1904 – 1939 metais. Nors istorinės aplinkybės buvo nepalankios visuomeninio – diakoniškojo pobūdžio organizacijoms kurtis, tačiau per šį laikotarpį „Sandora“ suvaidino nemažą vaidmenį tuometiniame Klaipėdos krašto visuomeniniame, kultūriniame ir švietėjiškame gyvenime. V.Gaigalaičio vadovaujama „Sandora“ rūpinosi įvairių visuomeninių įstaigų kūrimu, – jos priežiūroje veikė 2 prieglaudos, 2 „Moterų pagalbos“ (Klaipėdoje ir Plikiuose), knygynas su rankdarbių krautuvėle, sekmadieninė mokykla, 2 vaikų darželiai, buvo leidžiamas laikraštis “Pagalba” (mėnesinis tiražas siekė 2000). Be to, ji svarbų vaidmenį atliko kuriant Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje ir Teologijos fakultetą Kaune. 1932 metų rugpjūčio 4 dieną šalia “Sandoros” įsteigta ir “Jaunųjų Sandora”. Laikui bėgant “Sandora” savo veiklą plėtė ir į Didžiąją Lietuvą. Vilius Gaigalaitis buvo didis lietuvybės šalininkas ir aktyvistas, – 1925 metų pabaigoje valstybės prezidentas paskyrė jį konsistorijos prezidentu, kuriai vadovavo iki 1934 - ųjų. V. Gaigalaičio kuruojama „Sandoros“ veikla ne tik davė pradžią diakoniškąjai Lietuvos liuteronų tradicijai, bet ir suvaidino svarbų vaidmenį besiformuojančiai Lietuvos valstybingumo sampratai Klaipėdos krašte. Be to, verta paminėti, kad dalis V. Gaigalaičio archyvinės medžiagos – asmeninės nuotraukos, užrašai ir, svarbiausia, pirmasis „Sandoros“ antspaudas, kuriuos išsaugojo ir perdavė Christel Adams Gaigalat, jau sugrįžo į Lietuvą.“– pasakoja Jurbarko, Skirsnemunės, Smalininkų ir Vilkyškių parapijų kunigas, Lietuvos liuteronų diakonijų direktorius ir geras mano bičiulis Mindaugas Kairys, pakvietęs apsilankyti jo kuruojamose diakonijose. Mindaugas prisimena, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, perimti šią tarpukario tradiciją nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo renovuoti senąsias parapijas, inventorizuoti jų turtą, išspręsti kunigų trūkumo klausimą. Vis dėlto „Sandoros“ pradėta tradicija nebuvo pamiršta, ji nuolat buvo gaivinama, todėl diakonijos centrų kūrimas vaidina svarbų vaidmenį Lietuvos liuteronų Bažnyčios gyvenime.

„Nors tradicijas turime senas, tačiau patirties šioje veikloje trūksta, todėl jos semiamės iš kolegų Vokietijoje ir Pabaltijyje. Rūpinamės ne tik diakonijų kūrimu, bet ir diakoniškosios literatūros publikavimu. Į lietuvių kalbą jau išverstos dvi knygelės: „Diakonija – Sielovados dialogai“ ir „Bažnyčia ir diakonija – Biblinė diakonijos motyvacija“, taipogi iš vokiečių kalbos verčiama Gotfrydo Hamano „Krikščioniškosios diakonijos istorija“ („Die Geschichte der christlichen Diakonie“ von Gottfried Hammann). Dabartinės „VšĮ Liuteronų diakonija“ branduolį sudaro septynios teisiškai įregistruotos diakonijos Vilniuje, Klaipėdoje, Kretingoje, Pagėgiuose, Šilutėje, Šakiuose ir Jurbarke.

 Laikantis tradicijos josm suteiktas „Sandoros“ vardas. Žinoma, dar daug yra ir kolkas neįregistruotų, tačiau labai sėkmingai dirbančių, stiprių diakonijų, pavyzdžiui: Kelmėje, Marijampolėje, Tauragėje. Tikimės, kad šių teisinių formalumų sutvarkymas yra tik laiko klausimas. Diakonijų kuruojamos veiklos užima įvairias socialinės rūpybos sritis: „Vilniaus Sandora“ kuruoja ir rūpinasi įkurtais senelių namais; „Šakių Sandoros“ ir „Šakių vaikų namų“ bendradarbiavimo vaisius – sėkmingai veikiantis pagalbos centras anoniminiams alkoholikams ir psichiškai neįgaliems žmonėms; „Klaipėdos Sandoroje“ kasdien „Sriubos virtuvė“ pamaitina iki keturiasdešimties žmonių, Kretingoje vykdomi Diakonijos centro, kuriame ypatingas dėmesys bus skiriamas žmonėms su negalia, projektiniai darbai, „Jurbarko Sandora“ rūpinasi ne tik „Dienos centru vaikams“ ir „Sriubos virtuvės“ akcija, bet ir sėkmingai įgyvendina projektą „Motinos – Vaiko namai“ Skirsnemunėje; Pagėgiuose organizuojama viešo maitinimo akcija „Sriubos virtuvė“, skirta vaikams ir jaunimui, o greitu laiku bus vykdomas ir prevencinis projektas „Aktion Mensch“ ; „Šilutės Sandora“ atsakinga už „Vaikų dienos centro“ veiklą, jų maitinimą. Darbų padaryta nemažai, tačiau norų, žinoma, visada yra daugiau nei galimybių, be to, visada labai svarbus išlieka finansinis faktorius. Svarbiausia laikytis pradėtų darbų idėjos ir nesustoti. Būtina daryti tai, ką galima padaryti dabar, o visus ateities planus reikia kurti pasikliaujant Dievo valia ir mūsų visų geranoriškumu“, – sako Mindaugas.

Mindaugo siūlymu nuvykome į Skirsnemunę ir Vyžius (Šilutės raj.) Didingi palei kelią vingiuojančio Nemuno vaizdai alsuoja šio kraštu savitumu ir ramybe. Mindaugas prisimena, kaip buvo nelengva pradėti tarnauti šiose parapijose, kai daug kas buvo apleista, viskam reikėjo lėšų, tačiau ramia šypsena priduria, kad visus šiuos gyvenimo išbandymus vertina labai teigiamai, nes šis sunkumų kelias įsuka į tokias gyvenimiškas situacijas, kurių sprendimui reikia sukaupti visą tikėjimą savo pasirinktu keliu. Kelias nuo Jurbarko iki Skirsnemunės netolimas, todėl neilgai trukus įsukome į senutėlės klebonijos kiemą. Džiugu matyti, kaip senos Skirsnemunės bažnytėlės artumoje, tarsi motinos glėbyje, senoji ir apleistoji klebonija virsta naujuoju diakonijos centru. Mindaugo ir jo partnerių iš Vokietijos dėka darbai vyksta labai sparčiai: uždengtas naujas stogas, pakeisti langai, įrengtas namo vidus, tualetas ir vonios kambarys, atnaujintos sienos, išklotos plytelės. Simboliška, tačiau net ir namo adresas – Nemuno g. 77 – ženklina gerą darbų pradžią.

Nors pastatas dar nėra galutinai renovuotas, tačiau jame jau prieglobstį rado keletas likimo negandų kamuojamų šeimų. Šiuo metu mama ir trys jos mažamečiai vaikai dėkoja Dievui ir džiaugiasi, kad gali prisiglausti šiltuose namuose, nėra užmiršti ir sulaukia pagalbos. Vargų esama didelių – mažiausiąją šeimos dukrytę kamuoja ligos, kurių gydymas brangus, o ką jau kalbėti apie vaistų įsigijimą. Be to, kitus du mažamečius vaikus reikia leisti į mokyklą, juos pamaitinti ir aprengti. Akimirkomis, kai pajunti šiltą vidinį ryšį su žmonėmis, kuriuos matai pirmąkart gyvenime, supranti diakoniškosios veiklos esmę ir paskirtį. Spindinčios ir dėkingumo pilnos vaikų akys atperka visas įdėtas pastangas. Jų ateitis ir likimas yra dalis mūsų visų atsakomybės. Žinoma, neįmanoma padėti visiems norintiems, negalima viršyti savo materialiųjų galimybių, tačiau diakoniškojo principo esmė yra sukurti dvasinę bendrystę, kurioje žmogus nebesijaustų vienas savo problemose. Žiūriu į Mindaugą ir matau, kaip tarp statybininkų zujantys ir išdykaujantys vaikai „atjungia“ jį akimirkai nuo organizacinių klausimų sprendimo. Gyvenimas verda, visi laimingi savo dabartimi, tad turbūt nieko daugiau ir nereikia. Reikia tikėtis, kad šios Skirsnemunės diakonijos centro projekto darbai ir toliau vyks taip sparčiai ir bus sėkmingai užbaigti.

Antrasis mūsų kelionės tikslas – Vyžiai ( Šilutės raj. ). Mindaugas ne tik vadovauja Lietuvos evangelikų liuteronų diakonijoms, bet ir yra reabilitacijos centro „Gabrielius“ įgaliotasis steigėjas. Šiuo metu šio centro direktoriaus pareigas eina kunigas Romualdas Liachavičius. Patalpose, esančiose šalia Vyžių bažnytėlės, kurioje pamaldos, deja, jau nebevyksta, prieglobstis suteikiamas visiems žmonėms, norintiems reabilituotis. Čia gyvena žmonės, kurie savo noru stengiasi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir atsikratyti priklausomybės alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms. Šiame centre verda visai kito pobūdžio gyvenimas nei Skirsnemunėje: būrys įvairaus amžiaus vyrų užsiima ūkine veikla ir griežta tvarka reglamentuoja kiekvieno centro gyventojo pareigas. Svarbiausias gyvenimo šiame reabilitacijos centre principas – viską daryti patiems, kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus ir jam skirtą veiklą. Visi dienos darbai ir įvykiai yra bendrai aptariami, raštiškai registruojami, kasdien vyksta Biblijos studijos. Jei nebūtų bendro tikslo, nebūtų lengva rasti bendrą kalbą skirtingos patirties ir amžiaus vyrams. Nors šio reabilitacijos centro gyventojai patys rūpinasi ir prižiūri savo ūkį: ūkiniame pastate jau gyvena būrys naminių vištų, dvi perlinės vištos, penki triušiai, (Skirsnemunės parapijiečių Langų dovana), du ožiukai (juos centrui padovanojo Jurbarko parapijietė Elzbieta Voverienė), pavasarį tam tikras žemės plotas prie namų bus skirtas auginti daržoves, bus pasodintas vyšnių sodas, žadama suręsti pirtelę, tačiau jų veikla neapsiriboja vien vidiniu gyvenimu.  Džiaugiamės, kad atsiranda žmonių, kurie geranoriškai prisideda prie buities gerinimo. Net keletą kartų per savaitę centre su dovanomis apsilanko Birutė ir Richardas Liolaičiai. Tarpininkaujant Zigfridui Butleriui (Siegfried Butler) iš Vokietijos (Hoyerswerda) centrui parūpinta statybinių medžiagų: gipskartonio plokščių bei čerpių ūkinio ir gyvenamojo pastatų stogams renovuoti.

Neseniai visi centro vyrai dalyvavo Martyno Jankaus muziejaus suorganizuotoje inkilų kėlimo šventėje Bitėnuose. Iš pono Žydrūno Macaičio UAB „Elodena“ dovanotos medienos „Gabrieliaus“ vyrai padarė keturiasdešimt inkilų. Renginyje susirinkusių žmonių gausa neleidžia abejoti tokių akcijų reikalingumu ir svarba. Šią šventę daina „Paukščiai“ pradėjo Klaipėdos universiteto studentai Modesta Žlibinaitė (kanklės) ir Evaldas Švageris (gitara).

Šventėje dalyvavę garbingi svečiai – Pagėgių sav. meras V.Komskis, Rambyno regioninio parko direkcijos direktorė Diana Milašauskienė, Pagėgių savivaldybės gamtosaugininkas Arvydas Montrimas, Bardinų užkardos vadas Bronislovas Burzdžius – džiaugėsi šia gražia akcija ir patys aktyviai dalyvavo keliant inkilus. Apie šį renginį publikuoti straipsniai spaudoje ir internete. Ši Bitėnų ekologinė – visuomeninė akcija nėra pirmoji, prie kurios prisideda „Gabrieliaus“vyrai: jie prisidėjo prie aplinkos tvarkymo darbų Skirsnemuneje, padėjo paruošti šeimai malkų, prisidėjo prie Kintų bažnyčios rekonstrukcijos darbų, – visa jų veikla orientuota į Liuteronų bažnyčios vykdomus socialinius projektus. Reikia tikėtis, kad visuomeninio pobūdžio akcijos ir vykdomi projektai padės išspręsti integracijos į visuomenę klausimą. Nemažiau svarbu ne tik įgyti dvasinę pusiausvyrą, bet ir grįžti į pilnavertį visuomeninį gyvenimą. Džiugu matyti, kad šito noro „Gabrieliaus“ vyrai savyje stengiasi surasti ir deda pastangas pakreipti savo gyvenimą šviesesne kryptimi. 

Apsilankymo metu pakalbinti vyrai noriai dalinosi ūkinio gyvenimo įspūdžiais, pasakojo apie ateities planus. Visa tai byloja, kad norima ir ieškoma kitokio gyvenimo, todėl būtina ir toliau juos palaikyti, teikti stimulą jų pastangoms:

„Bažnytinė globa neapsiriboja vien geranoriškais žmonių tarpusavio santykiais, ji siekia išmokyti žmogų teisingai ir pagarbiai elgtis asmeniniame gyvenime ir gamtoje. Todėl diakonija neužtrunka prie žmogaus praeities, o didesnį dėmesį skiria naujoms gyvenimo galimybėms, kurios atveria realų Dievo artumą.“ (citata iš knygos „„Diakonija – Sielovados dialogai“).

Kelionės metu įgyta nauja žmogiškoji patirtis nejučia verčia susimąstyti apie asmeninį indėlį į dvasinį visuomenės gyvenimą. Nevalia pamiršti, kad visos pastangos padėti kitam turi turėti dvasinį pagrindą. Mūsų tikėjimas yra kelias į tarpusavio supratimą ir pagalbą. Gyvenimiškųjų žmogaus faktorių įtaka nuolatos mus įsuka į kasdienių problemų virtines, todėl kartais perdaug yra gilinamasi vien į savo asmeninius poreikius. Diakoniškoji veikla, bylojanti Dievo gailestingumą ir kiekvieno mūsų galimybę padėti kitiems, yra paskata kurti pilnavertį gyvenimą ir dvasinį ryšį žmonėse.