Reabilitacijos centre „Gabrielius“ jauni vyrai mokosi gyventi iš naujo
Vieninteliame vakarų Lietuvoje reabilitacijos centre „Gabrielius“ skaitoma Biblija, auginami triušiai ir buriamasi bendrai veiklai
Rita Bakanaitė
(Spausdinta laikraštyje „Tauragiškių balsas“ liepos 17d. Nr.55)
- Koks visuomenės požiūris į reabilitacijos programą baigusius ir besistengiančius integruotis į visuomenę nuo narkotikų priklausomus žmones?
- O kaip jūs žiūrit į narkomanus? - reabilitacijos centro „Gabrielius“ gyventojo Mato klausimas buvo netikėtas, o mano – tikriausiai kvailas.
Ne veltui kunigui ir psichologui Romualdui Lechavičiui, dirbusiam Klaipėdos priklausomybės centre, teko ieškoti kitų, platesnių erdvių, kuriose galėtų reabilituotis detoksikacijos gydymą baigę žmonės. Taip VŠĮ Liuteronų diakonijos direktoriaus, kunigo Mindaugo Kairio ir kunigo Romualdo Lechavičiaus iniciatyva 2008 m. lapkričio pabaigoje Vyžių kaime (Šilutės raj.) buvo įsteigtas pirmasis vakarų Lietuvoje reabilitacijos centras „Gabrielius“.
Reabilitacijos centre taikoma darbo terapija
Kunigo Mindaugo Kairio tauragiškiams pristatinėti nereikia, o per 10 tarnystės metų nuveiktų darbų nepastebėti neįmanoma. Šįsyk randu jį Jurbarke, su penkiais „Gabrieliaus“ vyrais besidarbuojantį bažnyčioje. Tiesa, bažnyčia pastatyta prieš 15 metų, tačiau stogas uždengtas tik pernai. Šiuo metu ruošiamasi dėti grindis, tauragiškis Nenonas Jaudzemas kaldina bažnyčiai kryžių, o rudeniop jau planuojamos „įkurtuvės“.
M. Kairys mielai pasakoja apie savo veiklą ir reabilitacijos centro „Gabrielius“ įkūrimą. Pasak jo, klaipėdiečiai nepatikliai žiūrėjo į priklausomybę turinčius žmones, todėl reikėjo ieškoti vietos, kur būtų galima įkurti reabilitacijos centrą. Vyžių kaime stovėjo tuščia bažnyčia, ūkinis pastatas. Nuspręsta jame įsteigti „Gabrielių“. M. Kairys pabrėžia, kad reabilitacijos centras „Gabrielius“, yra krikščioniškas, nepriklauso kokiai nors vienai religijai. Čia gyvenantys vyrai yra įvairių tikėjimų.
Reabilitacinė programa trunka 1,5 metų, t.y. 70 savaičių, kurių simbolinė prasmė yra paimta iš Šventojo rašto Danieliaus knygos: „Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų teisumą... .
Pasak M. Kairio, reabilitacijos programą sudaro ne tik psichologinė, medicininė pagalba, bet ir darbo terapija. Todėl „Gabrieliaus“ vyrai šią savaitę gyvena Jurbarko parapijos namuose ir darbuojasi bažnyčioje. Kunigas sako, kad čia įgytą darbo praktiką vyrai galės pritaikyti reabilitacijos centre, kadangi ten turi tvarkytis, remontuoti patalpas patys. O kad būtų sukurta darbinė atmosfera, dirba ne tik pats M. Kairys, bet ir jo draugas Evaldas Švageris, Liuteronų diakonijoje rašantis straipsnius bei verčiantis knygas iš latvių kalbos.
Evaldo Švagerio darbas Jurbarko bažnyčioje ne tik fizinė pagalba, bet kur kas daugiau. Evaldas sako, kad dabar „Gabrieliaus“ vyrams reikia pavyzdžio, autoriteto, į ką galėtų jie lygiuotis. Kunigas Mindaugas jiems didžiulis autoritetas. Reikia sukurti tokią socialinę aplinką, kad reabilitantai nesijaustų vieni ar išnaudojami, todėl E. Švageris ir čia. Pasak jo, dabar vyrams svarbiausia yra bendruomenė, bendra veikla, jiems kyla klausimų, kurių anksčiau nekildavo, jie gyvena negalvodami, kad gydosi, dabar jų galvos užimtos reabilitacijos centro problemomis. Kunigas M. Kairys patvirtina, kad „Gabrieliaus“ vyrai gyvena šia diena, koncentruojasi į akimirką „čia ir dabar“.
Dieną prieš pokalbį reabilitantai buvo nuvykę į Gelgaudiškius apžiūrėti senos pilies. Atrodo, kas čia tokio? Tačiau „Gabrieliaus“ vyrams tai didžiulis įvykis, sukėlęs daug teigiamų emocijų. M. Kairys sako, kad tokie „išėjimai į visuomenę“ nėra dažni, kadangi vyrų kontaktai yra ribojami. Jie iš naujo mokosi bendrauti, stebi žmones, stebi save, savo elgesį tarp kitų žmonių, kitoje aplinkoje. Tokių išvykų metu pamato, kad gyvenime yra ir gerų pavyzdžių
Vieną dieną nebejauti nei skonio, nei kvapo...
Prisijungti prie pokalbio kunigas M. Kairys pakviečia du reabilitacijos centro gyventojus. Pažiūrėjus į 24-erių Matą ir Evaldą, niekada nepagalvotum, kad šie jauni, gražiai sudėti vyrukai jau daug metų yra priklausomi nuo narkotikų. Pokalbio metu nustembi dar labiau – kalba protingai, supratingai, mintys aiškios, motyvuotos. Tačiau Matas tuoj pat paaiškina: „Šiandien aš kalbu normaliai, o kaip bus rytoj, niekas nežino, gal ryt jau nebesukontroliuosiu nei minčių, nei veiksmų.“
Pasak Mato, reabilitacijos centre „Gabrielius“ gyvena 11 vyrų, kurių amžius 24-52 metai, tačiau vidurkis apie 26 metus. Čia reabilituojasi vienas tauragiškis, šilutiškis, yra vyrukas iš Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių.
Pats Matas centre jau 5 mėnesius, tačiau tai nėra pirmieji reabilitacijos namai, kuriuose jis gyvena. Narkotikus pradėjo vartoti nuo 13 metų. Iš gero gyvenimo, iš smalsumo, kaip pats sako. Pasak Mato, 1998 metais į Lietuvą plūstelėjo heroino banga, tuomet dauguma ir pradėjo vartoti, o 90 % pabandžiusių heroino tampa priklausomi nuo jo. Evaldas priduria, kad pirmiausia pradedi nuo lengvų narkotikų, paskui jau įdomu, kaip veikia kiti, dar kiti ir taip toliau. Taip kiekvienas pasiekia „dugną“, ir kiekvienam jis būna skirtingas. Klausiu, kada ateina momentas, kuomet apsisprendi gydytis, keisti savo gyvenimą? Matas tikina, kad tėvų priekaištai, aplinkinių reakcija jokios įtakos apsisprendimui nedaro, tačiau ateina toks momentas, kai ryte nenori pabusi, o pabudęs nebenori gyventi – aplink vien pilka, niekas nerūpi, niekas neturi skonio, kvapo, narkotikai taip pat džiaugsmo nekelia. Tuomet ir pagalvoji, kad jau laikas „pakilti“.
Toliau Matas vardija reabilitacijos fazes, kurių metu jie pamažu mokosi socializuotis, grįžti į vadinamą normalų gyvenimą.
Pirmoji fazė - adaptacinė bendruomenėje (nekontaktinė fazė). Jos metu reabilitantas negali kontaktuoti su išoriniu pasauliu: atsisako bendravimo su draugais, pažįstamais, negali naudotis telefonu, internetu. Šios fazės metu stengiamasi atsisakyti buvusio gyvenimo, įpročių ir formuoti naujus bendruomeninėje aplinkoje.
Antroji - ribotų kontaktų fazė. Šiuo laikotarpiu reabilitantas stebi ir analizuoja save, pradeda bendrauti su artimaisiais. Dalinai yra atsakingas už savo veiksmus, pradėdamas nuo mažos socialinės aplinkos, pratinamas ir mokomas gyventi visuomenėje.
Trečioji - kontaktinė ir atsakomybės fazė. Jos metu reabilitantas gali trumpam išvykti už bendruomenės ribų. Gali prižiūrėti ir mokyti bendruomenės narius.
Ketvirtoji - resocializacijos fazė. Pratinasi prie gyvenimo už bendruomenės ribų. Didelis dėmesys atkreipiamas į reabilitanto pastangas, susijusias su mokslais, pasiekimais, specialybės įgijimu. Visa tai, ką išmoko centre, perkelia į visuomeninį gyvenimą, kuria savo namus, tačiau ryšys su bendruomene išlieka.
Karvę melžia patys „Gabrieliaus“ vyrai
Matas dabar yra antros fazės pabaigoje. Kunigas M. Kairys skuba pridurti, kad reabilitacijos centre „Gabrielius“ vyrai griežtai planuoja savo dienos darbus. Mokosi dirbti, tvarko savo buitį, augina vištas, triušius, ožką, karvę, kurią patys melžia. Kaip sekasi prižiūrėti šį ūkį, tai jau kitas klausimas. Matas sako, kad kažkaip tie gyvuliai auga. Nudvėsė ožys, niekas nesupranta, dėl ko. Tokios patirties niekas iki šiol neturėjo, augo „ant asfalto“. Tačiau dirbdami, padėdami aplinkiniams ūkininkams „Gabrieliaus“ vyrai daug ko išmoksta, o kiekvieno reabilitacijos etapo metu bendruomenė įvertina jų pastangas, stipriąsias, silpnąsias vietas.
Kalbėdamas apie priklausomybę, Matas teigia, kad narkomanų problema yra ne narkotikai, o išdidumas, baimė prisipažinti, kad reikalinga pagalba. Besigydantis žmogus yra jautrus, jam labai svarbi aplinkinių reakcija, nuomonė. Jis nesugeba valdyti savo jausmų, išgyvendamas stresinę situaciją gali pradėti elgtis taip, kaip anksčiau: rėkti, keiktis, muštis. O toks elgesys veda prie narkotikų vartojimo. Tokio žmogaus negalima iškart įmesti į visuomenę, reabilitacijos centruose užsiėmimų metu modeliuojamos įvairios situacijos, mokoma, kaip elgtis jų metu. Tačiau, pasak Mato, niekada negali žinoti, kaip pasielgsi realybėje, galvoje yra chaosas, mintys nuolatos šurmuliuoja. Priklausomybė - tai nesugebėjimas kontroliuoti minčių bei veiksmų.
„Gabrieliaus“ vyras prisipažįsta, kad kiekvienas turi iliuzijų o kai tos iliuzijos neišsipildo, subliūkšta – neišlaikai. Taip pat pažymi, kad didžiausia klaida, kurią daro išėję į visuomenę – neatsisako seno mąstymo, senų įpročių.
Įdomu, kiek baigusių reabilitaciją žmonių sugrįžta į visuomenę ir daugiau nebevartoja nei narkotikų, nei alkoholio? Matas žvilgteli į kunigą M. Kairį ir klausia: „Sakyti tiesą?“ O tiesa yra ta – 10%. Vadinasi, iš 11 reabilitacijos centre „Gabrielius“ gyvenančių vyrų tik 1 sugrįš į normalų gyvenimą. Tačiau kiekvienas galvoja, kad tas vienas ir bus jis.
Gali kilti klausimas, kodėl tokie centrai reikalingi? Atsakymą galite rasti internetinėje svetainėje www.gabrielius.lt
Ritos Bakanaitės ir Deivido Klimo nuotraukos