„Neeilinė diena Vyžiuose“
Evaldas Švageris
Beprotiško konkurencijos ir vartojimo visuomenėje geros širdies žmonių, besirūpinančių ne tik savo, bet ir aplinkinių žmonių gerove, darbai dažnai ištirpsta didelių projektų, informacijos srautų lavinoje. Kartais pamirštame, kad diakoniškąjį darbą dirbantys žmonės yra labai svarbūs mūsų visuomenės „sanitarai“, padedantys išlaikyti bendruomenės dvasinę pusiausvyrą ir puoselėti brandžius žmonių tarpusavio santykius.
Reabilitacijos centro "Gabrielius" gyventojas Matas, LR Seimo narys Kęstutis Komskis, kun.Mindaugas Kairys
Liepos 28 –ąją „Gabrieliaus“ centro vyrai sulaukė neeilinių svečių. Susipažinti su šiame centre vykdomomis reabilitacijos programomis ir verdančiu gyvenimu atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys Kęstutis Komskis bei jo padėjėjas-sekretorius Vaidas Pavilonis. Atvykusiems svečiams „Gabrieliaus“ vyrai aprodė savo ūkį, gyvenamąsias patalpas, supažindino su kasdiene rutina, iškylančiais rūpesčiais. Senoms centro patalpoms reikia remonto, artėjant šaltajam metų laikui reikia pasirūpinti pastato apšiltinimu, iškloti grindis. Džiugu, kad seimo vyrai atkreipia dėmesį į vykdomus reabilitacijos projektus ir skiria tam laiko. Visuotinis lėšų stygius, žinoma, neleidžia kol kas tikėtis didelės paramos, tačiau teikia vilčių ateičiai. Didelio dėmesio susilaukė „Gabrieliaus“ vyrų didžiausi numylėtiniai – Aliaskos malamutų veislės šunys, įvairių Lietuvoje ir užsienyje vykusių konkursų dalyviai. Viešnagės metu apsilankyta ir šalia esančioje bažnytėlėje. Ten taipogi dėl lėšų trūkumo darbai juda lėtokai. Vis dėlto šviesi visų nuotaika šalies ekonominio sunkmečio metu teikia optimizmo pokyčiams į gerą.
Tos pačios dienos vakarą Vyžiuose apsilankė ir Šilutės parapijos labdaros organizacijos „Sandora“ vadovė Astrita Liepienė, kuri maloniai sutiko papasakoti apie jos kuruojamos organizacijos kasdienį gyvenimą ir veiklą. Šilutės „Sandora“ įkurta 1992 metais liepos 7 dieną. Pagrindinis steigimo mecenatas ir rėmėjas – Šlesvigo Holšteino (Schleswig-Holstein) diakonija iš Vokietijos. Šios organizacijos tikslas – teikti materialinę ir dvasinę paramą Šilutės krašto gyventojams. Pati Astrita prie „Sandoros“ veiklos prisijungė 1993 metais, o vadovės pareigų ėmėsi 2002–aisiais. Vaikystėje patirtas vargas užgrūdino Astritą, išmokė įžvelgti ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes, – jos širdis kupina Dievo meilės ir tikėjimo. Ši Dievo dovana neliko nepastebėta – 2008 metais gruodžio 14 dieną LNK televizijoje jai skirta „Taurioji auksinės širdies“ nominacija. Astritos vadovaujamos „Sandoros“ kolektyvas nėra didelis – viso 9 žmonės. Pagalbos kreipiasi daug žmonių, tad darbo yra nemažai. Šiuo metu globojami 115 senelių, 5 daugiavaikės šeimos, 23 vaikai. Kiekvieną darbo dieną veikia „Dienos virtuvė“, kurioje gali pavalgyti sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai. Šiai virtuvei lėšų skiria Johanitų ordino organizacija (Vokietija). Kasmet vaikams organizuojamos stovyklėlės, kuriose vaikai ne tik linksmai leidžia laiką, bet ir mokosi pažinti Dievą, susikaupti maldai ir giesmelei. „Jėzau, aš Tave myliu“ – taip skamba vienas iš užrašų, išmargintų vaikų rankomis ant gatvės grindinio. Ši vaikiško nuoširdumo išraiška tarsi ženklas šiltos vidinės atmosferos ir bendro džiaugsmo. Tai labai svarbu, kadangi bręstančiai vaiko sielai ši aplinka teikia šilto bendravimo bei tarpusavio supratimo pamokų. Vaikai prisideda ir prie sandoriečių veiklos – kartu lanko senelius, kuriems visada knieti pasipasakoti, pasiguosti, pasidalinti problemomis ir mintimis. Kasmet rengiami Advento vakarai, kuriuose vaikai rengia programėles, įteikia seneliams dovanų: įvairių namų apyvokos reikmenų, rūbų, avalynės, medikamentų, – juos dovanoja Rostoko miesto organizacija. Astrita sako, kad dirbant diakonišką darbą labai svarbu išklausyti žmogų. Dialogas yra pats tiesiausas kelias į naujo požiūrio kūrimą ar iškilusios problemos sprendimą. Kartais pasitaiko, kad atėjusysis pagalbos ima „spausti“ savo klausimais ar reikalavimais:
„Ko širdis pilna, to burna nenutyli“. Yra visokių, visaip nusistačiusių, tačiau nuoširdus bendravimas paperka.“ – šypsosi Astrita.
Būtina visus šiuos požiūrius ir nuomones priimti. Diakoninė veikla remiasi dvasinio ryšio ir artumos kūrimu, kuriame materialioji pusė niekada neužgožia dvasinės. Tai supranta kiekvienas dirbantis ar besilankantis „Sandoroje“. Kiekvienas sandorietis prisideda tiek, kiek leidžia jo galimybės. Viena iš sandoriečių namie siuva įvairius siuvinius, kita sandorietė-gydytoja po darbo dienos ateina į „Sandoros“ namus ir teikia konsultacijas. Pati Astrita prisimena, kaip, padėdama vienai negandų kamuojamai šeimai, į savo namus tempė skalbti krepšius skalbinių. Tokia jau ta diakono dvasia – negali būti abejingas kito žmogaus vargui, jei yra galimybių, būtina padėti. Šilutės „Sandora“ teikia paramos ir naujai įsikūrusiam Vyžių reabilitacijos centrui „Gabrielius“ – parūpino malkų, atvežė baldų, indų, maisto produktų. Apsilankymo dieną reabilitcijos centro vyrai pasipuošė padovanota sportine apranga.
Reabilitacijos centro "Gabrielius" vyrai džiaugiasi Ingridos Machentanz (Blomberg) dovanota sportine apranga
Finansinių išteklių klausimas visuomet išlieka opus, tačiau padaryti geri darbai sulaukia atgarsio ir palengvina šio klausimo sprendimą. Geraširdiškumas – geriausia reklama, kuri nieko nekainuoja. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie skiria 2 % savo valstybei sumokamų mokesčių „Sandorai“. Pastaraisiais metais nepamiršo ir Šilutės miesto savivaldybė, kuri trečius metus iš eilės skiria truputį lėšų. Nemažai paramos teikia Rotzeburgo miesto organizacija – už jų skiriamas lėšas mokami atlyginimai darbuotojams, sumokami mokesčiai už elektrą.
„Aš noriu kokybiškai, o ne kiekybiškai.“ – pabrėžia Astrita.
Ji teigia, kad svarbu koncentruotis į tuos žmones, kuriems labiausiai reikia paramos. Visko aprėpti neįmanoma, tad svarbu padaryti tai, ką gali geriausią šiandien. Niekada nevalia pamiršti, kad už visą tai reikia dėkoti Dievui. Tik su Dievo pagalba įprasminamas kiekvieno iš mūsų gyvenimas ir darbai.
Šiltas žodis, nuoširdus patarimas, atidus išklausymas, besišypsančios akys, bendras susikaupimas ir malda, – turbūt daug dar būtų galima vardinti šių šiltų žmogiškumo akimirkų, taurinančių kiekvieno iš mūsų sielą. Tūrbut pats metas susimąstyti, ar ne laikas prie to prisidėti ir mums...