Augantys Kretingos „Sandoros“ darbai

Evaldas Švageris

Diakonijos tradicija Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose tęsiama nevienodai. Mažesnėms parapijoms tenka rūpintis vien savo dabartimi, o didesnės ir gilesnes tradicijas turinčios parapijos ne tik puoselėja krikščioniškąją savo krašto tradiciją bei kultūrą, bet ir imasi didelių projektų–darbų, teikiančių kraštui ne tik materialios, bet ir dvasinės naudos. Aktyvių Kretingos parapijos sandoriečių dėka vietos „Sandoros“ darbai virto dideliu projektu. Apie šį projektą bei Kretingos „Sandoros“ kasdienį gyvenimą maloniai sutiko papasakoti sandoriečių veiklos kuratorius ir vadovas Arūnas Šulskis.

Arūnas prisimena, kad viskas prasidėjo dar Lietuvos atgimimo metu, 1989–1990 metais. Vyresnio amžiaus parapijietės prisiminė tarpukaryje krašte plėtotą veiklą ir puoselėtas tradicijas: sekmadieninė mokykla, kalėdiniai vakarai, vaikų ir suaugusiųjų chorai. Kadangi praeities būta gražios ir prasmingos, nuspręsta šias tradicijas atgaivinti. Šiam žingsniui paskatino ir šviesios atminties Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas, atsiuntęs įstatus Kretingos „Sandorai“ įregistruoti. Be to, būtina paminėti ir tai, kad tarpukario metais Kretingoje lankėsi ir darbavosi vienas iš pagrindinių liuteronų diakonijos steigėjų ir koordinatorių Vilius Gaigalaitis. Sovietmečiu parapijiečių buvo kur kas daugiau, kadangi buvo uždarytos Palangos ir Kretingalės bažnyčios (jose buvo padaryti sandėliai), todėl šių gyvenviečių bei jų apylinkių gyventojams į pamaldas teko rinktis Kretingoje. Įdomu tai, kad Kretingos liuteronai buvo vadinami prūsais, o į vietos liuteronus žiūrėta kaip į muziejinę vertybę, tad atgaivinamomis tradicijomis ir naujais darbais norėta sutraukyti šį vaizdą, – tai gyva bažnyčia su kasdien verdančiu savo gyvenimu. Dabar „Sandora“ savo parapijiečiams bei visam Kretingos miestui skleidžia evangelišką kultūrą: organizuoja renginius ir stovyklas, į kuriuos kviečiami visi miesto žmonės, kasmet parapijos namuose vyksta moterų maldos diena, ekumeninės pamaldos, bendra vakarienė.

 Paklaustas apie Kretingos diakonijos centro projektą Arūnas šypsodamasis atsidūsta:

„Mes jį anksčiau ar vėliau įgyvendinsim. Tai vienas iš prioritetinių mūsų bažnyčios  projektų.“ Tokių darbų pradžia, kaip ir visada gyvenime, nėra lengva. Gražios ir taurios idėjos bei norai „užveda“ ir sukelia visų entuziazmą, tačiau keičiantis gyvenimo aplinkybėms ir sąlygoms, reikia turėti atkaklaus užsispyrimo pradėtiems darbams užbaigti. Tai nėra paprasta: vis dar išlieka biurokratinių barjerų, kamuoja nuolatinis lėšų stygius pradėtiems darbams tęsti. Vienas pagrindinių faktorių, lėmusių šio projekto parengimą, yra patalpų stoka. Parapija, skaičiuojant Lietuvos evangelikų liuteronų mastais, nėra maža, todėl didesnei veiklai paprasčiausiai trūksta vietos. Iš pradžių nuomotos patalpos, tačiau, žinia, tai nemažai kainuoja. Be to, bičiuliai ir kolegos iš Vokietijos atkreipė dėmesį į tai, kad Kretingos miestas yra įsikūręs patogioje susisiekimui vietoje. Čia gausu įdomių turistinių krašto kultūros ir krikščioniškosios istorijos objektų. Kretingoje yra net 7 vienuolynai (didžiausias Pranciškonų vienuolynas), Kretingos bažnyčioje stūkso išskirtiniai antikvariniai vargonai, tad vieta tikrai tinkama tokiems projektams rengti. Užmezgus ryšius su partneriais iš Vokietijos (dar su buvusia Demokratine Vokietijos Respublika), pavyko rasti investuotojų, tačiau įvykus didelėms permainoms – griuvus Berlyno sienai ir iš esmės persitvarkius valstybės sistemai, pastarieji investuotojai bankrotavo, – tad projektas kuriam laikui atidėtas. Netikėtai atisradus galimybei įsigyti sklypą miesto centre, finansiškai nusprendė padėti Martin Luther Bund organizacija iš Vokietijos, skyrusi lėšų šiam sklypui įsigyti. Po kurio laiko atsirado investuotojų, kurie padejo isigyti ir antrąjį sklypą. Vis dėlto, Arūno teigimu, be Europos Sąjungos paramos šio projekto nepavyks pabaigti. Be to, griežti paminklosauginiai reikalavimai – nors paminklų saugomų nėra, tačiau pati teritorija įtraukta į prižiūrimų teritorijų sąrašą. Dėl šios priežasties būtina sudaryti detalųjį planą.

Kaip ten bebūtų, tačiau darbų padaryta nemažai, todėl nuo jų nusigręžti tiesiog nebeįmanoma. Jei viskas, kas numatyta projekte, bus įgyvendinta, tuomet Kretingos diakonijos centras po vienu stogu įkurdins ne tik Kretingos „Sandorą“, bet ir Jaunimo centrą, Muzikos sandrauga, – taigi čia bus sudarytos sąlygos užsiimti platesne kultūrine veikla, rengti įvairius renginius. Be to, yra noro, kad diakonijos centro patalpos būtų pilnai pritaikytos ir žmonėms su fizine negalia. Šiuo klausimu semtasi patirties iš užsienio šalių. Taipogi, dėl jau minėtos palankios turistinės aplinkos, planuojama įrengti ir svečių namus, kurie įneštų finansinių pajamų bent daliniam diakonijos centro išlaikymui. Tai taip pat teikia daugiau galimybių bendradarbiauti su užsienio šalimis. Čia vietos galės rasti vargonininkų seminarai, jaunimo grupių seminarai, konferencijos ir susitikimai parapijų bendradarbiavimo klausimais. Taip žmonės susipažįstą ir bendrauja – tai tuo pačiu ir miestų kultūrų komunikacija, dalijimasis patirtimi. Šios patirties pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Pakanka prisiminti Kunigo R. Moro organizuotas jaunimo stovyklas Būtingėje, kuriose dalyvavo bei patirties sėmėsi ir Kretingos pranciškonai. Šioje veikloje dalyvavo ir visuomenėje gerai žinomas brolis Astijus. Nors anuomet vis dar veikė sovietinė saugumo sistema, tačiau žmonių širdžių kilnumas ir pastangos įveikė šiuos trukdžius ir sugebėjo duoti pradžią naujoms jaunimo veiklos tradicijoms bei tęsti gražų konfesinį bendravimą.

Kretingos „Sandora“ negyvena vien šio projekto darbais. Šiuo metu sandorietės lanko apie 20-tį senyvo amžiaus žmonių, prieš šventes dovanoja dovanėles. Arūnas pabrėžia, kad yra tokių, kuriems nereikia materialios pagalbos, tiesiog malonu, kad kažkas juos aplanko, pasidalija mintimis. Jei yra galimybiu, „Sandora“ visada padeda paramos prašantiems ligoniams, dovanoja medikamentų, gydymui ar reabilitacijai reikalingų daiktų.

Be to, kasmet vyksta ir tradiciniai renginiai. Per Kalėdas visi miestelėnai kviečiami į kaledinę vakaronę–mugę: pamaldėlės ir koncertas bažnyčioje, po to klebonijoje karšta daržoviu sriuba,  pyrageliai, karštas vynas ir kitos vaišės. Mugės metu galima įsigyti parapiejiečių rankų dirbinių. Surinktos lėšos panaudojamos kitiems projektams.

Vyksta ir švietėjiška jaunimo veikla. Pastaruoju metu daug dėmesio ir populiarumo susilaukė muzikinis projektas–dienos stovykla „Nojaus laivas“. Kasdien buvo dirbama ir mokomasi, žaidžiama, ruošiamasi miuziklui meno mokykloje ir parapijos namuose. Pastatytas miuziklas buvo sėkmingai parodytas Šiluteje, Kretingoje ir Būtingėje. Sekantis pasirodymas planuojamas rugsėjo vidury Vilniuje. Taigi, tai dar vienas gražaus bendravimo pavyzdys – ekumeninių santykių tąsa. Per tokius projektus auga jaunimo susidomėjimas kriškščioniškuoju gyvenimu. Ateitis šioje srityje yra šviesi, tad svarbu tokiais darbais skleisti krikščioniškas idėjas.

„Visuomenėje svarbiausi moralės principai. Forma negali užgožti idėjos – klaidinga manyti, kad bažnyčia miršta. Svarbu padėti tam žmogui, kuris pats sau stengiasi padėti. Kiekvienas atevjis yra individualus – viskas priklauso nuo širdies.“ – sako Arūnas.

Pats Arūnas darbuojasi „Sutrikusio intelekto žmonių dienos centre“, tad puikiai žino, kaip reikia teikti pagalbą ir kaip komunikuoti su socialine aplinka. Darbo pobūdis panašus – tenka susidurti su visokiais žmonėmis.  Žmogus pats pamato tuos darbus ir susimąsto. Reikia supažindinti su atliekama veikla, tačiau nereikia nieko primesti.

Kretingos sandoriečių darbų patirtis primena mums apie mūsų atsakomybę už savo paties ir savo aplinkinių žmonių gerovę. Geri darbai ir taurūs siekiai, nesvarbu kokių jie būtų mastų ir atgarsių, visada kildina žmogaus širdį ir artina ją arčiau Dievo.

„Nebūtina daryti žygdarbius, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile...“ (Motina Teresė).