Apdovanojimas paskatino žmones labiau remti „Sandorą“
Šeštadienį (2009 11 28) labdaros organizacija „Šilutės Sandora“ vėl Šv. Kalėdų laukimu pradžiugino apie 100 globojamų senelių, o artimiausiomis dienomis graži šventė bus surengta dar dviem dešimtims globotinių - skurstančiose šeimose augančių vaikų.
Šių renginių siela ir pagrindinė globos organizatorė „Šilutės Sandoros“ pirmininkė Astrita Liepienė prieš metus už pasiaukojamą ir kilnų savo darbą LNK televizijos žiūrovų išrinkta projekto „Auksinė širdis“ nominacijos „Taurioji auksinė širdis“ nugalėtoja. Šilutiškė televizijos studijoje apdovanota auksinę širdį simbolizuojančiu ženkleliu, diplomu ir grafikos darbu.
Savo nuopelnų neįžvelgia
A. Liepienė senais ir neįgaliais žmonėmis, vargingai gyvenančių ir asocialių šeimų vaikais rūpinasi jau daug metų. O pernykštis televizijos projektas įrodė, kad šilutiškės veikla jau plačiai žinoma ne tik pamaryje - ir visoje šalyje.
Ar pripažinimas ir apdovanojimas ką nors pakeitė moters gyvenime? A. Liepienė sako pastebėjusi tik vieną malonų ir jos darbui svarbų pokytį - po laidos sulaukiama kur kas daugiau šilutiškių ir jau net kituose miestuose gyvenančių žmonių, kurie labdaringai veiklai aukoja savo 2 proc. pajamų mokesčio. O ir tie, kuriuos pati pakalbino, nė vienas neatsisakė paremti. Tai rodo, jog žmonės daugiau sužinojo apie tokio darbo poreikį, svarbą ir patikėjo jį dirbančiomis moterimis.
Astrita sako, kad labiausiai ir džiaugiasi dėl to, kad tai jų darbas buvo pastebėtas ir įvertintas - taip ji įvardija asmeninio apdovanojimo reikšmę. Savo nuopelnų, už kuriuos vertėtų skirti tokį apdovanojimą, ji sako neįžvelgianti.
Neįgalius lanko namuose
O tų moterų šiandien „Šilutės Sandoroje“ - dešimt. Ir 30-mečių, ir 50-mečių, ir vyresnių. Po vadovės įvertinimo atėjo dirbti dar viena savanorė. Jauna moteris sakė norinti padaryti ką nors gera, pasirūpinti kitais - tais, kuriems labiau reikia rūpesčio ir pagalbos. O rūpinasi „Sandoros“ moterys 23 vaikais iš skurdžiai gyvenančių šeimų ir daugiau nei šimtu garbaus amžiaus žmonių, nuolat remia daugiavaikes šeimas, nuo gaisrų nukentėjusius žmones.
Vieni globotiniai išeina anapilin, jų vietą užima kiti. A. Liepienė pasakoja, jog 70-ties sulaukę šilutiškiai noriai patys ateina, sako, kad nori bendrauti su bendraamžiais. Sandorietės juos lanko ir globoja susirgus, pasveikina gimtadienių ir kitų didžiųjų švenčių proga. Štai ir Kalėdoms artėjant tie, kurie nepajėgė ateiti į popietę „Sandoros“ patalpose, kurių nebuvo galima net atsivežti, tie su dovanų maišeliais aplankyti namuose. Kad, anot A. Liepienės, turėtų bent kuklių vaišių šventėms, kad nereikėtų tų švenčių sutikti vienišiems, tik žiūrint per langą.
„Jūs šiandien ypatingi mūsų svečiai. Mes kartu žengsime į laukimo ir susitaikymo laiką. Atverkime savo širdžių duris, kad jos Advento laike prisipildytų ramybės, geros nuotaikos ir Dievo palaimos“, - linkėjo savo globotiniams A. Liepienė šeštadienį.
Dvi dešimtys vaikų čia taip pat randa kasdienį supratimą - jie pamaitinami, su jais užsiimama rankdarbių būreliuose, vyksta pašnekesiai, o vasarą rengiamos stovyklos. Vaikams taip pat rengiama Kalėdinė popietė.
Duoti maloniau, nei imti
Kaip 10 moterų suspėja viską padaryti? „Turime suspėti, nes tiems, kuriais rūpinamės, tikrai blogiau. Dabar yra sunkūs laikai, žmonės nuliūdę, susierzinę, ir labai malonu pačiam, kai gali kitam suteikti džiaugsmo“, - taip kukliai savo darbo prasmę apibūdina A. Liepienė. Ir priduria seną tiesą, jog duoti apskritai visada yra maloniau, nei imti.
Vargu ar šios plačių širdžių moterys tiek padarytų, jei ne jų rėmėjai. A. Liepienė suskumba vardinti visą būrį nuolatinių „Šilutės Sandoros“ rėmėjų: Šv. Michaelio bažnyčios Gelsdorfe (šalia Rostoko) nariai, kunigas Martin Bauer iš Emericho liuteronų parapijos, Johannitų ordino organizacija iš Berlyno ir daugybė mūsų rajono geriau ir kukliau gyvenančių žmonių. Štai ir šioms šventėms artėjant šalia Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios sustojo iš Vokietijos atvykę sunkvežimiai. Jie atgabeno šventines puošmenas stalams, dovanėles seneliams, kurios jiems įdėtos išeinant namo, daug saldumynų, žvakių.
Dirba ne dėl apdovanojimų
Iš kur semiasi jėgų ir stiprybės tiek dirbti, kantrybės kiekvieną išklausyti ir guosti? A. Liepienė sako esanti giliai tikinti, tad iš tikėjimo ir stiprybė ateina. Moteris sako aplink save nuolat matanti žmones, kuriems reikia pagalbos, supratimo, meilės. „Aš jaučiuosi, lyg pati būčiau skolinga kiekvienam žmogui meilės, todėl džiaugiuosi, kad turiu tokią tarnystę. Niekada nelaukiau apdovanojimų, ne dėl jų dirbu ir man buvo sunku jį priimti. Tiesiog myliu žmones. O geriausias atlygis - šypsena, akių šiluma, prisilietimas“, - sako „Šilutės Sandoros“ vadovė.
Ji prisimena, kad prieš metus LNK televizijos studijoje buvo tokia tikra, kad ne jai teks pagrindinis apdovanojimas, jog sėdėjo rami ir dar ramino šalia sėdintį kaimyną, kuris jaudinosi, kad nežino, ką reikėtų pasakyti, jei būtų apdovanotas ir tektų tarti atsakomąjį žodį. O išgirdusi savo pavardę, taip nustebo, kad nepajuto, kaip pašoko nuo kėdės...
O bene tiksliausiai A. Liepienės pašaukimą apibūdina Socialinės paramos skyriaus vedėjos Kristinos Šveikauskienės žodžiai: „Jei kiekvienoje bendruomenėje būtų tokių žmonių, Socialinės paramos skyriaus nebereikėtų“, - sakė vedėja pernai, sveikindama laureatę.
 |
|
|
|
 |
|
|
|
 |
|
|
|
 |
|
|
|
Vilija Budrikienė, "http://www.silutesnaujienos.lt/?straipsnis=7550", 2009 m. gruodžio 3 d.