Dar kartelį... diakonija

Evaldas Švageris 

Berods Dž. H. Njumenas yra įspėjęs žmoniją, jog amoralu vadovautis principais, kurių suvokimas viršija mūsų proto ir dvasios galias. Kvėptelėjus daugiau oro į krūtinę, nesinori pasiduoti savikritikos bangai ir klausytis spartėjančių savo širdies dūžių, tačiau vis dėlto... Sulig abstrakto atsiradimu – naujesniu išeities tašku minčiai, rodos, truktelėjome skląstį į jautresnę asmeninę erdvę, suvirpančia su kiekviena nauja baime. Atrėmę nugaras į savo tikėjimą, žvalgomės aplinkui stengdamiesi išgirsti teisingiausią savo mintį ir ja apgaubti savo būtį. Tačiau ar „labai“ tikėdami negyvename vien dvasinio altruizmo, dvasinės romantikos mintimis? Žinoma, jos būtinos ir, be abejonės, prasmingos, tačiau ne mažiau svarbu ir reikalinga išlaikyti ryšį tarp savo vidinės sukaupties ir aplink supančio pasaulio. Mirgantys  dvasiniai tonai ir patirtys sukuria labai ryškų gyvenimo kontrastą: rytietiškas menas mirti, neišbrendamos libidinės pelkės, psichoanalitiniai produktyvumai – viską sukišus galvon, norom nenorom mintys sukasi vien apie savo dvasinį išprusimą. Be to, gyvename sluoksnių suskaldytoje visuomenėje, kuri skatinte skatina vidinio tapatumo studijas, todėl net gėda ir pagalvoti, tačiau turbūt dėl to artimų žmonių tarpusavio santykiai dažnokai būna dvasiškai formaloki. Netikra, o tuo pačiu ir keista būtų provokuoti vigilantiškus dvasios proveržius iš savęs, juo labiau jų tikėtis iš savo visuomenės. „Geriausia visuomenė yra ta, kuri nemano, kad yra geriausia“ (Zygmuntas Baumanas). Paradoksalu, tačiau teisinga... Sunku, žinoma, objektyviai įvertinti šį kritinį žvilgsnį (ypač kai jo objektu esi pats), tačiau tobulos visuomenės koncepcijoms pamažu išsikvėpiant, rodos, ši mintis skamba visai priimtinai. Žmonių dvasinė patirtis ir brandumas yra išeities taškas bet kuriai žmogiškumo formai kurti, tačiau bendras gyvenimo realybės ir tikėjimo vardiklis yra neišvengiamas norint pasiekti pilnavertę krikščioniškojo gyvenimo harmoniją.

„Diaconia is care of the Church for the human being as a whole - spirit, soul and body“. (Diakonija – bažnyčios rūpestis žmogaus būtimi – jo dvasia, siela ir kūnu). Rodos, klasikinė kristologinė formuluotė, tačiau šį šimtąjį kartą šią mintį norėtųsi suvokti truputėlį jautriau. Suvokdami diakoniją kaip bažnyčios instituciją, bažnyčios integravimosi į visuomenę formą, nejučiomis ikonizuojame ją ir, jei patys aktyviai nedalyvaujame jos veikloje, nepastebimai tampame jos stebėtojais, „suvokėjais“, tačiau niekuo daugiau. Vargu ar yra verta ieškoti bažnytinės diakonijos principus ir mūsų kasdienę gyvenimo realybę vienijančių sąlyčio taškų ir jiems skirti visas penkias straipsnio minutes. Šįkart norisi griebtis krikščioniškosios filosofijos gaidos ir suasmeninti diakonijos sampratą, – ji, žinoma, neatsiejama nuo to, kaip mes suprantame artimo žmogaus sąvoką. Tad koks žmogus yra mūsų artimas? Įmesdami skatiką paliegėliui prie Aušros vartų tarsi lengviausiuoju būdu diakonizuojame savo krikščioniškąją būtį, tačiau ar tikrai? Ar nesivadovaujame diakoniškąja ikona? (nors tai irgi yra prasminga). Reikia pripažinti sau ir kitiems, kad praeitas amžius išmokė mus perdėto atsargumo – auka labiau simbolizuoja fanatizmą, o paikas dogmų studijavimas – aplinkos nesuvokimą, ir mes kartais, nežinia kodėl, savo elgesio nesušildome dvasiniu jautrumu. Apaštalas Paulius sako:

 „Meldžiu, kad tavo tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse...“ (Fm 6). Pripažinkime, - tikėjimo bendrystėje ištirpsta visi bendražmogiški principai. Šiukštu negalima savęs indentifikuoti vien kaip dvasinį vienį, nepriklausantį nuo pasaulietinės aplinkos (tai viena sunkesnių dvasinio altruizmo ligos formų). Esame vienis, tačiau tuo pačiu esame visuma – dvasinės bendrystės visuma, kuri fizikiniais dydžiais nematuojama, todėl neskirstoma į branduolį ir sudedamąsias dalis, ir juo labiau sluoksnius. Būtent tikėjimo bendrystė, nepaisant skirtingos mūsų dvasinės brandos ir patirties, jungia mus su prieš Aušros vartų klūpinčiu žmogumi. Galbūt ne visi gebame, o kartais ir norime išgirsti Dievo žodžio prasmės pustonius, tačiau tai, ką suvokiame, turime suvokti jautriai. Taip kaip tą pačią melodiją atlikus skirtingu instrumentu, kaskart išgirstame vis kitokius muzikinius atspalvius, taip ir tiesdami ranką savo artimui privalome stengtis pajusti naują nuoširdumo dūžį savo širdyje, kurį įkvepia Dievo sukurta tikėjimo bendrystė. Tad dar kartelį... - lakoniškai elgetos delne žybsintis skatikas negali būti gerumo duoklė be minties, be dvasinio atvirumo sušelptam žmogui ir tuo pačiu pačiam sau, - krikščioniška mintis ir jos inicijuotas poelgis privalo gimti iš noro pažinti gėrį mumyse. Kiekviena gyvybės forma yra prasminga, todėl privalu rūpintis tuo, kad žmogus gebėtų priimti ir mylėti save tokį, koks jis yra, nepaisant savo trūkumų ir silpnybių. Neikonizuokime dvasiškai silpnesnio žmogaus ir išlaisvinsime savo sielą nuo nereikalingos protinės perkrovos, aštrių emocinių širdies impulsų. Svarbiausia įsiklausyti ir susitapatinti su artimo savastimi (bent akimirkai) ir nematuoti šio ryšio pagailos matais, nesukurti vienpusės krypties. Kuo labiau gailimės, tuo daugiau rodome savo širdį, – tačiau nesibaigianti širdies kūrybą turėtų būti ne akimirkos, o visas mūsų gyvenimas. Tai suvokus, diakonijos sampratą iškeliame į kitą lygmenį, bet tuo pačiu neatsiejame jos nuo kūno – elementarios materialinės paramos.

„Mes esame kasdienė vienas kito duona“ (Martinas Liuteris). Išgirskime W.A. Mocarto muzikoje ne tik nuostabaus grožio harmoniją, bet ir kompozitoriaus sielą ir išgelbėsime jį nuo tragiškos lemties, išgelbėsime jį nuo mūsų apatiškumo, dvasinio nejautrumo savo artimui ir patiems sau.